Palankiausias bijūnų sodinimo laikas yra ruduo. Šiuo laikotarpiu vasaros karštis jau atslūgsta, dirvožemis yra pakankamai drėgnas, ypač jei kartais lyja. Tinkamai pasodinus laiką ir laikantis sodinimo technologijos, daugiametis šakniastiebis greitai prisitaiko ir pasiruošia žiemoti.
Kodėl bijūnai sodinami rudenį
Patyrę gėlių augintojai planuoja bijūnus pasodinti rudenį, nes pavasarį augalas yra aktyvaus auginimo sezono metu ir šiuo laikotarpiu neturėtumėte jų trikdyti. Sodinant pavasarį, bijūno žydėjimas atidedamas, o kai kuriais atvejais pumpurai susmulkinami. Esant nepalankiausiam įvykių vystymuisi, gėlė dabartiniu sezonu gali visiškai nesudaryti pumpurų.
Bijūnų pasodinimo datos rudenį
Tinkamo nusileidimo laiko pasirinkimas yra pagrindinis sėkmės komponentas. Optimaliausias laikotarpis yra nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Šiuo metu šiluma atslūgsta, drėgmė pakyla ir periodiškai lyja. Tokios sąlygos prisideda prie bijūno įsišaknijimo ir greito prisitaikymo prie dirvožemio.
Konkrečios datos apskaičiuojamos atsižvelgiant į regiono klimatą ir orų prognozę. Svarbu, kad iki šalnų pradžios liktų bent 30–40 dienų. Jei bijūnas neturi laiko įdėti mažų šaknų, augalas gali mirti žiemą.
Mokymai
Norint sėkmingai auginti bijūną, svarbu pasirinkti tinkamą vietą ir paruošti vietą. Vienoje vietoje augalas gyvens mažiausiai 10 metų, todėl į procesą reikėtų kreiptis apgalvotai.
Reikalavimai auginimo vietai ir dirvai
Bijūnai mėgsta vietas su ryškiu, tačiau šiek tiek išsklaidytu apšvietimu. Optimaliausia, jei šešėlis ant krūmų kris nuo pietų. Ryte augalas turėtų gauti maksimalų saulės spindulį. Pasodinus pavėsyje, krūmas nežydės!
Gėlių plotas turėtų būti nedidelis aukštis. Bijūnas draudžiamas esant gruntiniam vandeniui ar dirvos užmirkimui pavasarį arba lietingu oru. Žemumoje krūmo šaknys pradės pūti ir jis mirs. Negalite pasodinti bijūnų šalia didelių medžių ir krūmų, turinčių galingą šaknų sistemą: šiuo atveju gėlei bus trūksta maistinių medžiagų, o tai neigiamai paveiks žydėjimą.
Bijūnų šaknims tinkamai vystytis reikalingas pakankamas deguonies kiekis, todėl dirva turi būti puri, pralaidi orui ir vandeniui. Idealus variantas yra priemolis, kurio rūgštingumas yra ne didesnis kaip 6,5 vieneto. Durpių dirvožemiai kultūrai visiškai netinka.
Pasirinkta teritorija iškasta 2–3 savaites prieš sodinimą, kad dirva nusėstų ir suspaustų. Į sunkias dirvas kasimui pridedama smėlio, į lengvą - humuso, molio ir durpių.
Daigo pasirinkimas ir perdirbimas
Sveikas bijūnas su gausiais dideliais pumpurais užauga tik iš kokybiško daigo. Geriausias variantas yra sendintas augalas. Pasirinkta sodinamoji medžiaga turėtų turėti šias savybes:
- šaknys ne mažesnės kaip 20 cm ilgio, lanksčios, šviesaus atspalvio;
- mažiausiai trys miego ir būtinai gyvi augimo taškai (inkstai);
- nėra puvimo ir kenkėjų užkrėtimo požymių.
Siekiant padidinti augalo gyvybingumą ir greitą pritaikymą, naujoje vietoje atliekamos kelios prevencinės priemonės:
- Šaknys mirkomos šiltame vandenyje ir, jas išskalavus, įvertinama jų būklė.Visi supuvę ar išdžiūvę plotai nupjaunami, pjūvių vietos apibarstomos anglimi.
- Dezinfekcijai bijūnas 30 minučių dedamas į silpną kalio permanganato tirpalą.
- Siekiant paskatinti šaknų susidarymą ir padidinti imunitetą, šaknys nuvalomos Kornevinu arba laikomos cirkonio tirpale.
Po visų procedūrų daigų augalas parai dedamas į sausą, vėsią vietą. Ši technika skatina kamščių sluoksnio susidarymą ant šaknų, kuris vėliau sukurtas apsaugoti juos nuo pažeidimų ir infekcijų prasiskverbimo.
Žingsnis po žingsnio, kaip bijūnus sodinti rudenį atviroje žemėje
Paprastai visų bijūnų veislių sodinimo tvarka ir technologija yra vienodi. Procesą sudaro šie žingsniai:
- Klasikiniams (žoliniams) bijūnams ruošiamos duobės, kurių skersmuo 50 cm, o gylis 55–60 cm. Ant dugno klojamas 5–10 cm aukščio drenažas (upių smėlis, žvyras, skaldytos plytos).
- Duobės centre kalva pagaminta iš maistingo dirvožemio: dirvožemis ir humusas lygiomis dalimis, 150 g superfosfato ir 350 g kaulų miltų viename kibire gauto mišinio.
- Daigas dedamas ant dirvožemio, paskirstant šaknis aplink. Laisva erdvė palaipsniui užpildoma dirvožemiu, šiek tiek sutraiškoma. Užmigus su dirvožemiu, šaknis neturėtų sulenkti, todėl daigui reikia išlaikyti svorį. Vieną tai padaryti sunku, todėl geriau į procesą įtraukti padėjėją.
- Užpildžius skylę, aplink daigą formuojamas molinis volas. Bijūnas laistomas naudojant kibirą vandens. Paviršius mulčiuojamas humusu arba durpėmis.
Svarbu! Žolinių bijūnų šaknies kaklelis pagilinamas 3-4 cm. Seklesnis ar be reikalo žemas sodinimas paveiks augalo būklę: pirmuoju atveju pumpurai pradės džiūti, antruoju - negalėsite laukti, kol gėlės.
ITO hibridų ir medžių bijūnų sodinimo niuansai
Šių kultūrų veislių šaknų sistema auga plačiai, todėl skylės skersmuo jiems rekomenduojamas 90–100 cm, o gylis taip pat turėtų būti didesnis - apie 70–80 cm.
ITO ir į medžius panašių bijūnų veislių daigai dedami į duobę taip, kad atsinaujinimo pumpurai liktų ant paviršiaus, skiepai būtų po 10–12 cm po žeme. Kartu su augalu skylėje dedamas kuolas, kad vėliau būtų galima susieti ilgus ūglius.
Pasiruošimas žiemai
Bijūnai yra gana atsparūs šalčiui augalai, kuriems žiemai nereikia specialių prieglaudų. Vienintelė priemonė esant nepakankamai sniego dangai, dėl kurios gali nukentėti šaknys, yra dirvožemio mulčiavimas šiaudais, pjuvenomis, sausais lapais. Vietą galite padengti eglių šakomis. Pavasarį prieglaudos pašalinamos iškart ištirpus sniegui. Šio proceso negalima atidėti, nes ūgliams bus sunku prasiskverbti į paviršių, o krūmo vystymasis sulėtės, žydėjimas ateis daug vėliau.
Svarbu! Nupjautų bijūnų stiebų nereikėtų naudoti kaip pastogės, nes kitame sezone krūmą atakuojantys patogenai ar kenkėjai gali juose likti.
Kompetentingas laiko pasirinkimas, bijūno sodinimo vieta ir technologijų laikymasis teigiamai paveiks augalo būklę. Pavasarį krūmas greitai pradės leisti ūglius ir netrukus džiugins ryškiu ir vešliu žydėjimu.
